Kap ė sosėtariav so draugo, atsėkieliau onkstē, dā so gaidēs, ė patraukiau pri tuos paslaptinguosės pelkės, kor bova tonkē meldās apžielės prūds, pažvejuotė. Prasėbruovės pru krūmus, veizo, ka atējau pėrmiesnės. Nu, sakau: „Nie, ta nie - lauksȧm“. Prisiedau ont kelmoka pri kronta ė lauko aš anuo.
Praējos keliuoms mėnotiems veizo, ka prūds bongeliem nukluots ėr i pavėršio ėšplaukė tuoks vāks kāp kōtėk gėmės. Onsā ondėns pavėršiom priplaukė pri kronta, kor aš siediejau, ėšlėpa ė lėp savë ont monės. Kūdėkis bova vėsas mielėns, glėtos, škūras nu ronku bova nukarosės ėr atruodė kāp kaulā aptraukti škorlio... Vėsǡp stėngiaus anō nustumtė, bet ons prėklē lėpa ė tëk. Ta pajiemiau nu savės ė svëdiau atgal i prūda.

Puora mėnutiu bova tīkē, ale veizo kėtam krontė ons vielėk ėšlėpa ė par pagalė parlėpa i kėta kronta pas monėm ė vielėk pradiejė lėptė. Pats bova tuoks šalts, glėtiets, akis baltas tik jůdė taškotē vėdorie. Aš vielėk anō i prūda. Ale pu mėnotės ons vielėk ėšlėpa ė līgē tǡp pat pradiejė lėptė ont monės - kėš sava pėrštus monë i akės, ausės, nuosė. Soglomės atpliešiau anō nu savės ė pradiejau tvatītė i tō kelma. Kumet jau bova nȧbtuoks zbėtkos - metiau vielėk i tō prūda - nȧbėškėla.
Pasiediejės puora mėnoťiu, atējė mona draugs. Vėskō anam papasakuojau. Onsā saka, ka tō dalīka ė nuoriejė monë paruodītė.