Karto so Lietovuos atgėmėmo pakėla ė žemaitėška plunksna: raduos naujės eilės, laikraštē, kningas. Ka kuožnos nȧrašītom bikāp – bova parašītė patarėmā. Tekstā patapa panašesnė ė vënuo sėstemuo. Šėts mažos darboks parašīts palē tō sėstema so hipotetėnēs pakeitėmās, katrë galietom būtė sprėndėmo „īlā“ ėšlindosē ėš maiša, so katro nuorieťiuo sopažindintė.
Šindënėnis žemaitėšks rašts īr gers kuol rašā vëns pats. Žemaitē nie tuokë jau mondrė, ka pradietom keltė lerma diel prietelė rašta ėš Plungės ė kėta ėš Varniū. Kumet veizi i darbokus atskėrā, ta būn gražē paskaitītė ė pasėdžiaugtė kap taiklē vëns a kėts ruodavuojas sava tarmie. Ale pamegink anůdo sosuodintė pri vëna stala ė parašītė kō…
A mes torȧm tuokiū darbū, katrūs rēktom rašītė bėndrā?..
Tikůs, ka mėsliu sokieliau ė pu krėtėkas teiksȧties dėrbtė vëna darba.

Nauduojamas raidės ė kelės nuormintas taisīklės (pamėslėjėmů):
1. lt. „duona“ → „důna“, gal skaitītė „ou/ū“, bet atskėrė žuodē so „u/ū“, pvz.: tumet, Jūzaps, kamulīs.
2. lt. „diena“ → „dëna“, gal skaitītė „ėi/ī“, bet atskėrė žuodē so „i/ī“, pvz.: lītos, nikumet.
3. Prīšdelis lt. „ne-, be-, te-“ → „nȧ-, bȧ-, tȧ-“, gal skaitītė „e/a“. Tǡp pat ė kėtuos vëtuos gal būtė, kor žemaitē ėšsėskėr so „e/a“, pvz.: torȧm, tǡp, skaitīkȧt.
4. lt. „svečių, medžių“ → „sveťiū, meďiu“ (če Ťť ė Ďď), bet ne prīš „e/ē, i/ī“, pvz.: svetē, medē.
5. lt. šaknėnius „ą, ę“ → „ō, ė̄ (ė so brokšnioko)“, gal skaitītė „ou/on/ō“ ėr „ėi/ėn/ė“.